Prof. dr. Andriaus Narbekovo straipsnyje sprendžiama problema, jog donorų organų ir audinių trūkumas, augančios laukiančių recipientų eilės verčia ieškoti sprendimo būdų. Pasaulyje egzistuoja įvairūs organų donorystės modeliai. šalia tradicinio informuoto sutikimo modelio, siūloma ir kitų modelių, traktuojamų kaip alternatyvių, pvz., numanomo sutikimo modelis. šio straipsnio tikslas – atskleisti esminius informuoto ir numanomo sutikimo modelių skirtumus ir parodyti, kad numanomo sutikimo modelis neatitinka donorystės esmės. o tai leidžia teigti, jog šie modeliai negali būti traktuojami kaip donorystės modelių alternatyvos. numanomo sutikimo modelis neatitinka donorystės principų, nes organų ar audinių paėmimas grindžiamas nuostata, kad donorais tampa visi, kurie iki mirties neišreiškė prieštaravimo donorystei. Paneigiama dovanojimo esmė, nes paimti organai praranda dovanos prasmę. nebelieka aiškaus asmens apsisprendimo dovanoti organus, mat apsisprendimas yra numanomas, remiantis vien asmens neveikimu, kuris gali kilti iš nežinojimo ar neapsisprendimo, ypač tarp pažeidžiamų visuomenės narių. straipsnyje paneigiama nuostata, kad numanomo sutikimo modelis pagerins donorystės rezultatus, nes juos lemia ne pats modelis, o visas kompleksas priemonių ir kultūrinis kontekstas.
