SVEIKINU visus susirinkusius čia į ŽYGĮ UŽ GYVYBĘ, kitaip tariant gyvybės žygį, nes mes esame gyvybė! Mes esame čia, nes mums buvo leista gimti. Kai kurioms mūsų mamoms, apsilankius pas gydytoją buvo užduotas klausimas, kaip beje ir man, kai laukiausi, „ar gimdysi“?. Džiaukimės ir dėkokim savo mamai, kuri ištarė: „taip“. Gal būt jai teko atlaikyti aplinkinių ar aplinkybių spaudimą, kam tau vaikelis? Bet štai čia esame aš ir tu. Suoškim dabar kaip gyvybės jūra, tardami vienas kitam: kaip gera, kad esu aš ir tu (pasisuku kas šalia ir sakau kaip gera, kad esu aš ir tu). Esame šioje žemėje, kad džiaugtumėmės vienas kitu, kad džiaugtumėmės žemės grožiu ir toliau kurtume, mylėtume ir būtume laimingi. Ko reikia, kad jaustumėmės laimingi? Ko reikia, kad gimtų laimingas žmogus? besąlyginio priėmimo ir meilės. O tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų kaip vyro ir moters, kaip tėvo ir motinos, kaip senelės ir senelio. Turime saugoti ir skelbti tiesą, kurią žmonija visada žinojo, o dabar patvirtino detaliais moksliniais tyrimais, jog susijungus dviem ląstelėms: vienai iš tėvo, kitai iš motinos, moters kūne prasideda žmogus ir tikrai negims kačiukas ar paršiukas. Ir tas žmogus, dėka X ir Y chromosomos, jau yra berniukas ar mergaitė. Dar prieš įsitvirtinant gimdoje 6-tą dieną, vyriškasis embrionas juda kiaušintakiu greičiau, sunaudoja daugiau energijos nei moteriškasis. Nuo 5-tos savaitės mamos kraujyje aptinkama vaisiaus DNR ir paėmus mamos kraujo galima atlikti žmogaus diagnostiką ne tam, kad atliktume eugeniką, bet tam, kad galėtume pasitikti jį/ją geriausiu būdu, palydėti mamą, tėtį šeimą, jei matome nukrypimus nuo normos. Kaip pavyzdys galėtų būti Nic Voyčič, žmogus be kojų ir be rankų nuo gimimo, nešantis viltį ir džiaugsmą gyventi visam pasauliui. Ir po vaiko gimimo ar nėštumo savaiminio nutrūkimo ar dirbtinio nutraukimo, mamos organizme jos vaiko DNR lieka visam gyvenimui. Todėl ji visada prisimena savo vaikus ne dėl to, kad kažkas pasakė, jog abortas nėra gėris. Besąlyginį priėmimą kito, kitokio, kitaip mąstančio turime praktikuoti nuolat, kad tai taptų mūsų savastimi, kad kurtume gyvybei palankią aplinką, priėmimo, o ne išmetimo kultūrą.
Būsimam žmogui reikia saugių mamos ir tėčio kūnų, kur sveikai bręsta gyvybės medžiaga: spermatozoidai ir kiaušialąstės, nešančios žmogaus kodą – DNR. Turime gyventi patys ir mokyti vaikus sveikos mitybos, aktyvumo ir poilsio principų, gyventi be kvaišalų ir priklausomybių, kurios pirmiausiai ir kyla dėl priėmimo, meilės, bendrystės trūkumo, be fizinio ir psichologinio smurto, nuolat ugdant savy ir vaikuose tėvystės/motinystės daigus. Jei neturėsime šio vidinio įstatymo savy, jokie įstatymai, reguliavimai nepadės.
Kai besilaukianti moteris pasijunta atmesta, nepriimta, ji patiria giluminį skausmą, kuris vadinasi stresas. Organizmas išmeta didžiulius kiekius stresinių hormonų, kurie veikią visą jos neuroendokrininę sistemą ir besiformuojantį vaisių. Galybė tyrimų rodo, jog mamos patirtas stresas veikia vaisių, ypač jo smegenis, o pirmąsias smegenų žievės bangas su šiuolaikine technologija jau pavyksta fiksuoti nuo 8-tos nėštumo savaitės. Labiau veikia vyriškąjį embrioną, nei moterišką. Priklausomai nuo streso intensyvumo, nuo nėštumo dienų, savaičių poveikis labai įvairus: nuo pažeistos imuninės sistemos iki elgesio, savęs priėmimo sutrikimų. Ir taip žmogus visą gyvenimą gali jaustis nepriimtas, nemylimas, žlugdomas savižudybės minčių. Gera žinia yra ta, kad besąlyginis priėmimas ir meilė gydo, o tai įmanoma tik kuriant priėmimo ir bendrystės aplinką.
Aš esu ir noriu, kad būtų kitas.
Ačiū, kad atėjote tai paliudyti
LGA Už žmogaus gyvybę pirmininkė dr. Eglė Markūnienė
