Rugsėjo 26-28 dienomis Baryje vyko Generalinė Europos gydytojų katalikų federacijos, (kurios nare yra LGA Už žmogaus gyvybę) asamblėja (FEAMC), prezidento bei valdybos rinkimai. Šiemet Asamblėjoje dalyvavo dvylikos šalių atstovai iš Italijos, Kroatijos, Slovėnijos, Slovakijos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Šveicarijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos. Negalėjo atvykti, bet siuntė sveikinimus atstovai iš Ukrainos ir Albanijos bei Prancūzijos Iš Lietuvos dalyvavo Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ pirmininkė doc. Eglė Markūnienė ir LSMU Psichologijos katedros vedėja doc. Giedrė Širvinskienė. (Doc. dr. E. Markūnienės pranešimas skaitytas Asamblėjoje).
Pagrindinį pranešimą apie gydytojo kataliko Europoje dvasingumą skaitė Nyderlandų primas, Utrechto arkivyskupas kardinolas W.J.Eijk.
Jis – medicinos ir teologijos mokslų daktaras, besigilinantis į bioetiką ir moralę. Jo ekscelencija akcentavo, jog gydytojo kataliko dvasingumas yra tai, kad jis leidžiasi vedamas Šv.Dvasios ir tai jo veiklos stimulas ir pagrindas. Jis apibūdino pasaulio etiką, kuri grįsta autonomija, gerove, teisingumu ir reikalavimu nekenkti kitam kaip bendraisiais principais, o ne žmogaus vidumi. Tuo tarpu krikščioniškoji etika pirmiausiai kyla iš charakterio formavimo veikti žmogiškai, kylančio iš žmogaus vidaus, o ne nuleisto „iš viršaus“. Šį vidinį charakterį būtina praktikuoti nuolat, kad tai įsitvirtintų mumyse. O tai ne kas kita, kaip dieviškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Be jų neįmanomos kitos dorybės. Per tikėjimą pažįstame Dievą, per viltį tikime, o per meilę jungiamės su Dievu, kuris pats yra Meilė.
Senovės Graikijoje – liga dievų bausmė. Krikščionybėje – liga yra gimtosios nuodėmės pasekmė, kuria dalinamės visi, o gydymas yra išgelbėjimo esmė. Jėzus – gydytojas pirmiausiai mūsų pažeistos prigimties, o paskui ir kūnų. Jo įsakymas – rūpintis sergančiais.
Senovės Romoje ligoninės buvos steigiamos kariams naudos principu, kad kuo greičiau karį pastatytų ant kojų ir jis vėl galėtų kariauti. Krikščionybėje nuo IV amžiaus kuriamos ligoninės prie bažnyčių, vienuolynų visiems, ir mirštantiems, dėl Kristaus. Tai yra dar iki šiol, bet nuo 1960 metų grėsmingai grįžta naudos principas, pasislėpęs po vartotojiškumu, naudingumu, tempiantis paskui save abortus, eutanaziją. Keičiasi giluminis, esminis vidinis požiūris į žmogaus gyvybę, kuris taip sunkiai buvo kuriamas, ugdomas veik 2000 metų nuo Kristaus gimimo. Įsigali rinkos etika: kuo pigiau, kuo daugiau, kuo greičiau. Pasaulio etikos principas – autonomiškumas reiškia, kad lieki VIENAS. Jei moteris nesirenka aborto, verčiama jaustis kalta; seni žmonės jaučiasi vieniši ir verčiami jaustis kalti, kad yra našta kitiems ir trokšta mirties (eutanazijos).
Viltis – didžioji jėga ligoniui išbūti kančioje ir suprasti, jog tai nėra beprasmiška. Jis vienijasi su kenčiančiu Jėzumi ir slėpiningu būdu šioje didžioje vidinėje paguodoje dalyvauja pasaulio gelbėjime, gydyme. Galima šia viltimi dalintis su pacientu, jei jis pats apie tai kalba, o jei ne, tai mediko viltis sklinda į pacientą kitu būdu.
Meilė – Jis(Dievas) myli viską, ką sukūrė iš meilės. Ir tai gauname mes ir perduodame kitiems. Todėl gydome, nes mylime, proporcingai ir gerbdami paties paciento atsakomybę. Dievas duoda septynias Šv. Dvasios dovanas: (Iz 11, 1-3) iš Senojo Testamento šešias (išminties, įžvalgumo, patarimo, narsumo, pažinimo, Dievo baimės) ir vieną, pačią svarbiausią – meilę iš Jėzaus mokymo. Jos padeda daryti moraliai teisingus sprendimus. Dievas visada palieka laisvę tarti „NE“ šioms vertybėms ir dovanoms. Ir Jis tai gerbs. Tik žmogaus vidus įkvepia mylėti ir veikti iš meilės, o ne bendrieji principai kaip reikalavimai. Gydytojas stumiamas į protokolų pasaulį, slepia save po uniforma ir sveikatos sistemos reikalavimais kuo pigiau, kuo daugiau, kuo greičiau. O tai naikina pašaukimą, įkvėpimą, meilę.
Jo eminencija drąsino likti meilės kelyje per maldą ir bendrystę pačių gydytojų katalikų vienas su kitu.
Buvome palaiminti kardinolo buvimu visas dienas su mumis: valandų liturgija ryte ir dienos palaiminimu, Eucharistijos šventimu kasdien, homilijų dovanomis, asmeniniais pokalbiais. Asamblėjoje dalyvaujančių šalių atstovai apžvelgė savo veiklą, įvardino iššūkius. Baigiantis dvi kadencijas (8 metai + 1 dėl COVID) savo ir visos FEAMC veiklą apžvelgė profesorius iš Italijos prof.dr.Vincenzo Defilippis. Išrinktas naujas prezidentas profesorius iš Kroatijos dr.Rok Čivljak.
Nuotraukoje iš kairės: prof. J. Glaza (Slovakija), prof. V. Defillipis (Italija); prof. R. Čivljak (Kroatija), prof. J. van Ittersum (Nyderlandai), dr. Diogo Cunha e Sa (Portugalija).
Prof. R. Čivljak įvardijo ateities planus, ypač kvietė dalintis savo profesinėmis žiniomis, kviesti vieni kitus į savo profesines konferencijas kaip pranešėjus, o ypač į gydytojų „Už gyvybę“ renginius, kad dalintis savo veikla, patirtimis. Prioritetu laikyti jaunų medikų įtraukimą į veiklą. Surasti naujus komunikavimo būdus, suprasti ko ilgisi, ko ieško jaunoji medikų karta, ko laukia iš savo vyresniųjų kolegų ir mokytojų.
Susitikimo dvasia iš tiesų buvo nuostabi. Gyvenome ir dirbome sename pranciškonų vienuolyne, kuris įkurtas ant senų grotų XII amžiuje, kuriose meldėsi bazilijonai apie VII-IX amžių. Šiuo metu jis priklauso Įsikūnijusio Žodžio vienuolynui ir tarnauja įvairiems dvasiniams renginiams. Buvome apdovanoti ekskursijomis į Konversano (Conversano), kur sužinojome, kad čia, vienintelėje vietoje Popiežiaus dekretu iki XIX amžiaus bažnyčiai vadovavo moterys vyskupės. Aplankėme nuostabų pajūrio Polignano a Mare miestelį ir jo katedrą, kur saugomi šv.Vito, Modesto ir Kreščencijos palaikai. Ypač buvome apdovanoti ekskursija Baryje po Šv.Nikalojaus (Mikalojaus) baziliką. Tai vienintelė vieta, kur prie vieno altoriaus liturgiją švenčia ortodoksai ir katalikai. Mums buvo suteikta galimybė prisiliesti ir pagerbti šio itin svarbaus visam krikščioniškam pasauliui šventojo palaikus kriptoje po altoriumi. Įprastai tai leidžiama tik gruodžio 6 dieną ir gegužės 9 dieną. Mums, lenkams ir lietuviams, buvo įsimintina galimybė atsidūsėti ir prie karalienės Bonos kapo šioje bazilikoje.
Nuotraukoje: iš kairės: prof. Bogdan Chazan (Lenkija), dr. Ewa Šlizien Kuczapska (Lenkija), doc. Eglė Markūnienė (Lietuva), doc. Giedrė Širvinskienė (Lietuva), dr. Darek.
Labiausiai palietė broliška ir seseriška meilė, dėmesys vieni kitiems, gilūs, draugiški asmeniniai pasidalinimai, patirtys. Ypač sujaudino žinia, jog mirė 104 metų sulaukęs prof.Vincenzo Defilippis tėtis. Jis atsitraukė nuo mūsų tik vienam pusdieniui į laidotuves, o mes lydėjome jo šeimą malda. Pajutome nepaprastą pasišventimą savo misijai, kuriai jis pačioje pradžioje gavo įkvėpimą ir padrąsinimą iš savo žmonos Marijos Šv.Rašto žodžiais:“ Kas uždeda ranką ant arklo, nesigręžioja atgal“.
Nuotraukoje: Asamblėjos dalyviai šv.Nikalojaus (Mikalojaus) bazilikoje Baryje po šv.Mišių.
Gavome nuoširdžiausio ir giliausio dėkojimo pamoką kiekvienam, kad esame, kad atvykome, o kai jis stabtelėjo, norėdamas padėkoti svarbiausiai pagalbininkei misijoje savo žmonai, neliko abejingo nei vieno. Dėkingumas, palydėtas virpančio balso ir ašaros, panardino ir mus visus šį dėkingumo vandenyną, kurį galėtų simbolizuoti ir mūsų susirinkimas prie Adrijos jūros krantų
Iš kairės: prof.V.Defilippis, kardinolas J.W.Eijk (Nyderlandai), prof.R.Čivljak
Mieli mūsų asociacijos nariai, priimkite perduotą padėką ir raginimą gyventi viltyje, nežiūrint bangų ir audrų stiprumo mūsų aplinkoje, mūsų asmeniniuose gyvenimuose. Ir darbuotis, nenuleidžiant rankų dėl gyvybės, kuri yra vienintelė tiesa, nes Dievas mus sukūrė iš Meilės, kad gyventume ir kurtume Jo karalystę jau ČIA ir TEN.
Visus pranešimus skaitytus Asamblejoje rasite čia